romenu teise (655554), страница 4
Текст из файла (страница 4)
31. Nuosavybës teisës gynimas.
Pagrindiniai ieðkiniai, tarnavæ savininko nuosavybës teisës gynimui R.t. buvo rei vindicatio (vindikacinis ieðkinys) ir actio negatoria (negatorinis ieðkinys). Ðie ieðkiniai turëjo daiktiná pobûdá, priklausë pretorinëms gynybos priemonëms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis turëjo teisæ naudotis posesorine gynyba, kurià garantavo atitinkami interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis ieðkinys - nevaldanèiojo savininko reikalavimas valdanèiajam nesavininkui dël daikto sugràþinimo.
37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (sužadėtuvių) institutas. 3 santuokos arba manus žmonai sudarymo būdai: Confarreatio – religinis aktas. 10 liudytojų, žyniai, tik tokioje santuokoje gimę vaikai galėjo tapti aukštais bažnytiniais pareigūnais; Coemptio – žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir svėrėjas su svarstyklėmis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. Šie būdai – tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu – vienintelė santuoka. Sudaroma paprastu besituokiančiųjų susitarimu, lydima kai kuriu buitinių papročių. Kad santuoka būtų teisėta, reikėjo: 1) amžius – vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuoką; 3) ius conubii. Būtina teisinė santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per visą santuokos laiką išliktų tos sąlygos, kurios buvo būtinos susituokiant. Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pirmiausiai būdavo capitis deminutio. Santuoką cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta ne tik abiejų sutuoktinių susitarimu, bet ir vieno valia. Teisinių pagrindų santuokai nutraukti nereikėjo. Ištuokos principas – vienas pagrindinių šeimos principų. Turtinės sankcijos – jei kaltas vyras, jis prarasdavo donatio, jei žmona – kraitį.
38. Sutuoktinių tarpusavio santykiai
Cum manu santuokoje žmona paklusta vyro valdžiai. Panašiu į vindikacinį ieškinį vyras galėjo susigrąžinti žmoną, palikusią namus, gali įvairiai bausti, net užmušti, parduoti vergovėn. Žmona neturi teisnumo. Ji yra savo vyro įpėdinė, bei savo agnatų. Sine manu žmona išsaugodavo savo teisinį statusą. Jokios drausminės valdžios vyras neturi. Ji galėjo sudaryti su savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draudžiamas. Kiekvienas iš sutuoktinių buvo turtiniu atžvilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam reikšti negarbės ieškinių. Vienas kitą privalo saugoti. Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga. Žmona ir vaikai galėjo reikalauti išlaikymo. Santuokos sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, jį iš savo turto išskirdavo žmona arba jos pater familias ar globėjas. Įforminamas specialiu aktu. Dos turėjo apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva. Donatio – ikivestuvinės dovanos žmonai. Lygus dos, kaip žmonos teisių garantija.
39. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai
Tėvų ir vaikų santykius apsprendė patria potestas. R.t. pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Motina į savo vaikus neturėjo jokių teisių net ir po jo mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaikų agnate. Santykių pagrindas – teisėta santuoka ir teisėta šeima. Nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu buvo svetimi savo tėvams. Vėliau pripažino motinos ir jos giminių atžvilgių kognatais. Tėvo neturėjo. Asmeninių santykių sferoje nuo pater familias priklausė naujagimio gyvenimas. Teisinių santykių sferoje vaikai – personae alieni iuris. Tėvas atsakė už vaikų deliktus padarytą žalą. Laikui bėgant patria potestas prarado savo patriarchalinį pobūdį. Turtas, kurį sūnus įgydavo tarnaudamas kare ar valstybinėje tarnyboje, buvo jo nuosavybė. Vėliau – ir iš motinos ar jos giminaičių paveldėtas turtas. R. imperijos pabaigoje iš patria potestas liko tik šešėlis. Buvo pripažintas vaikų turtinis nepriklausomumas. Šeima jau nebe teisinis vienėtas, bet savarankiškų teisinių santykių subjektų sąjunga. Neteisėtus vaikus galima buvo įteisinti legitimatio būdu. Galima buvo įsūnyti ir svetimus vaikus (arrogatio).
40. Paveldėjimas pagal testamentą.
Pagal R.t. testamentas – vienašalis palikėjo paskutiniąja valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį). Paveldėjimui pagal testamentą teikiama pirmenybė. Senoji ius civile žinijo 2 testamento rūšis: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurijų susirinkimuose. Antrasis – prieš išsiruošusius mūšiui karius. Abi rūšys buvo pakankamai nepatogios, todėl atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palikėjo interesams tenkinti. Jis visą savo turtą perduodavo jo paties pasirinktam patikėtiniui, kuris įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto jo mirties atveju. Rašytinė mancipationem forma labai paplinta. Turėjo būti liudytojų užantspauduotas ir pasirašytas. Buvo ir viešieji testamentai. Reikėjo tam tikrų materialinių sąlygų. Testatorius turėjo turėti testamentinį teisnumą. Testamentas turėjo būti sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausių sąlygų – institutio heredis – visą palikimą testatorius turėjo palikti vienam įpėdiniui. Antrojo įpėdinio paskyrimas. Testatorius galėjo panaikinti testamentą, sudarydamas naują. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties turėjo būti iškilmingai atplėšiamas magistratų ir paskelbiamas.
41. Paveldėjimas pagal įstatymą (ab intestato)
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių nors priežasčių negalima buvo įvykdyti, buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. 3 paveldėjimo pagal įstatymus (ab intestato) sistemos: 1- senosios ius civile paveldėjimas pagal įstatymą, kurios pagrindas – agnatinė giminystė. Paveldėjimo teisė priklausė trijų eilių giminėms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo valdžioje buvę asmenys. Sui heredes teisė paveldėti laikė savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminystės laipsnio, tai sąlygojo palikimo dalijimą kartomis. Nesant įpėdinio sui heredes, paveldėti būdavo šaukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnatų, buvo šaukiami gentiles, t.y tos genties, iš kurios buvo kilęs palikėjas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo giminaičiai atsisakė priimti palikimą ar mirė, jis neatitekdavo kitiems pagal eilę įpėdiniams, tapdavo išmariniu (į iždą) arba niekieno. 2 – Pretorinė paveldėjimo teisės sistema – senų ir naujų paveldėjimo teisės nuostatų derinimas. Pretorius savo ediktais šaukė ir kitus įpėdinius, ne pirmos eilės gimines. Jis suteikia kai kurias paveldėjimo teises kraujo giminėms. Pretoriaus ediktas nustatė 4 šaukiamų paveldėti įpėdinių eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminaičiai); unde vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (rėmėsi tik kognatine giminyste) – šaukiami paveldėti visi vyriškosios ir moteriškos giminės kognatai. 4 eilės: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsnį ascedentai (motina, tėvas, močiūtė t.t.); netikri broliai ir seserys ir jų vaikai; kiti šalutinės eilės giminaičiai.
42. Prievolės (obligatio) samprata. Prievolės šalys.
Prievolė yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą. Pagal XII lentelių įstatymą skolininkas atsakė savo asmeniu. Laikui bėgant skolininko asmeninė atsakomybė pasikeitė turtine. Respublikos laik-piu prievolė buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievolių apsaugai tarnavo ieškiniai in personam. Prievolės objektu galėjo būti ir daiktas. Tačiau kreditorius gali jį grąžinti tik iš skolininko. Nuo prievolės atsiradimo pradžios numatytas prievolės pasibaigimo laikas (įvykdymas). Prievolė grindžiama šalių lygybės principu. Iš pradžių prievolės teisinės pasekmės liečia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo ją nustatant. Vėliau imta leisti atstovavimą, asmenų pasikeitimą prievolėje. Novacija – pasibaigimas pradinės prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukūrimas naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas būdas – cedentas, skirdamas asmenį, kuriam norėjo perleisti savo reikalavimo teisę, savo atstovu, į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa tai, ką cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi teisę niekam neatsiskaitydamas įjungti į savo turtą. Toks atstovas – procurator in rem suam (įgaliotasis savo naudai). Jų santykiai pagrįsti pavedimo sutartimi. Teoriškai R. teisė niekada nepripažino teisių perleidimo prievolėje. Buvo teikiama tik teisminė interesų apsauga. Ceduoti buvo leidžiama ne visas teises. Jeigu reikėjo pradinį skolininką pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo. Prievolių pusėse gali būti vienas ra daugiau asmenų. Vienas skolininkas arba kreditorius galėjo būti pagrindinis, kitas – šalutinis. Keletas kreditorių ar debitorių galėjo turėti dalinę arba solidarinę teisę arba pareigą.
43. Prievolių atsiradimo pagrindai. Prievolių rūšys.
Du pagrindiniai prievolių atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teisės pažeidimai (delicta). Vėliau atsirado prievolės, kurios buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš deliktų. Buvo vadinamos prievolės tarsi iš sutarties ir tarsi iš deliktų. Sutartys – svarbiausias prievolių šaltinis. Tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas. Pereinamąja sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis – nexum, aktas analogiškas mancipacijai, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui, jos formuluotėje jau yra sankcija. Stipuliacijos sutartis atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio – žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Laikui bėgant, vis didesnis dėmesys kreipiamas į šalių vidinę valią, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmeninės atsakomybės, atsakė turtu, sutartis pradėjo dalinti į contractus (teisės pripažintos, ieškiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėlto neturintys teisinės galios). 4 prievolių iš sutarčių tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo (konsensualinė sutartis); b) jei iš daikto perdavimo (realinė sutartis); c) jei prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę (verbalinė); d) jei nustatyta rašytinė forma (literalinė). Bevardės sutartys – kurios neatitiko jokių tipų. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvinės teisės sutartimis – formalizmas jas lydėjo visuomet. Dauguma realinių ir konsensualinių sutarčių priklausė geros sąžinės sutarčių rūšiai. Sutartys dar buvo skirstomos į vienašales ir dvišales. Sinalagmatinės – dvišalės, kuriose šalys turi prišinės lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).
44. Sutarčių galiojimo sąlygos.
Tam, kad sutartis galiotų, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas ir šalių valia bei jos išreiškimo būdas. Dalykas – ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teisę reikalauti iš jo. Dalykas turi atitikti 4 sąlygas: a) juo negali būti veiksmas prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams; b) jis turi būti įmanomas įvykdyti; c) jis turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir pasižadėti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Prievolės pagrindas – artimiausias betarpiškas tikslas, dėl kurio sudaryta sutartis. Klasikinėje teisėje, jei sutarties pagrindas yra netinkamas arba liko neįvykdytas, prievolė buvo laikoma negaliojančia. Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo, vadinamos kauzalinėmis. Šalių valia ir jos išreiškimo būdai – kadangi sutartis yra šalių susitarimas, negali būti sutarties be šalių valios sutapimo. Dėl valios ydų sutartis negalioja šiais atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra kreditoriaus sutikimo, išskyrus votum – pažadas dviems, kuris galioja savaime – ir pollicitatio – pažadas miestui, jei buvo padarytas teisėtu pagrindu; 2. kai nesutampa šalių valios laikas; 3. kai sutikimas nėra rimtas, duotas juokais. Valios išreiškimo formos gali būti įvairios. Pagrindinės: žodis ir raštas. Šalių valios ir išreiškimo sutapimas: 1) jei abiejų šalių valia netikusiai išreikšta, tai senoji R.t. pirmenybę atiduodavo valios išreiškimui; 2) jei valios išreiškimas neatitinka tik vienos šalies valios, ir kita šalis apie tai nežino, tai ta taisyklė negali būti besąlygiškai taikoma. Error (klaida) – subjekto neteisingas suvokimas aplinkybių, paskatinusių jį sudaryti tam tikrą sandorį. Klaida turėjo teisinę reikšmę, jeigu suklydimas yra esminis: a) error in negotio – klaida dėl sutarties esmės – ji gali įvykti esant neformalioms sutartims; b) error in persona – klaida dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatybės; c) error in corpore – klaida dėl sutarties dalyko. 3) asmens valia sutartyje turėjo būti išreikšta sąmoningai ir savarankiškai, laisvai, be išorinės neteisėtos įtakos. 4) asmuo turi būti teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai – sąlygos ir terminas.
45. Prievoliu pasibaigimo budai.
![](https://s.studizba.com/z.php?f=/templates/si/i/noavatar.png&w=100&h=100&t=1"){kind=avatar}
